mano šeimai
mano gyvenimo vyrui :)
–Buvau dar maža, kai manęs paklausei... Kiek man buvo? 7 metai? O gal 8? Tai buvo Naujųjų metų išvakarės. Spalvinom sesės knygutę “nu pagodi” J Tavo spalvos niekur nebuvo išlindusios iš už paveikslėlio kraštų. Kažkur išeidinėjau ir tarpdury išgirdau tavo žodžius: „Ar būsi kada nors mano žmona?“ Aš žinoma išsišiepiau, kaip būdinga tokių metų mergytėms ir atsakiau: „Taip!” Juk tu jau didelis dėdė, kalbini mane, o aš susinepatoginau ir sprukau už kampo.
Tada tu kažkur išnykai. Nemačiau tavęs labia ilgai, kai vieną dieną pasirodei ir paklausei, ar norėčiau būti tavo sūnaus Krikšto mama. Žinoma sutikau, juk buvau taip ilgai tavęs nemačius, buvo įdomu su tavim bendraut, sužinot kaip tu gyveni, kaip susiklostė tavo gyvenimas… Galvojau, kad esi laimingas, turi naują šeimą.
Pradėjom dažniau bendraut, vieną vasarą beveik visą prasėdėjau pas tave kaime. Tada supratau, kad nelabai tu ir laimingas. Mačiau, kad nemyli tos moters, kuri buvo šalia tavęs… Buvo gaila tavęs. Tik buvau per jauna, kad kažką galėčiau pakeist. Taip ir bėgo dienos, vis labiau tave pažinau, buvo įdomu bendrauti. Tu pasirodei jaunatviškas. Tau kaime tikrai buvo ne vieta, juk ten vieni alkoholikai ir gyvenimu nepatenkinti žmonės.
Štai aš jau dvyliktokė. Ruošiuos istorijos egzaminui. Netikėtai į duris du ilgi skambučiai J čia tu! Gaila, kad įkaušęs... Aš ramiai skaitau, o tu vis suki ratus aplink. Nu galvoju, kas gi tau yra, vis ateini, sakai, kad nori kažką pasakyt, bet nežinai kaip. Nu ir taip, ir taip... Pagaliau paėmei popieriuką ir parašei „Myliu tave. Ir ne platoniškai“ Aš tada taip ir nesupratau, ką tai reiškia, tik prisimenu, kad per 2005m. Kalėdas bandei mane pabučiuot, žinoma vėl neblaivus... Žinok vos atsispyriau. Po to įvykio ilgai galvojau ką tau jaučiu. Pasirodo, kad nieko. Arba gal nesupratau nieko. Tada buvau užsiėmus man labiau rūpimom dvasinėm problemom, turėjau vaikiną, su kuriuo santykiai nebuvo patys geriausi.
Ir vėl ilgas nesimatymo laikotarpis. Aš jau studentė. Sužinojau, kad tu likai vienas. Kartą paskambinai ir pasakei, kad mirė tavo trečias sūnelis. Visada žinojau, kad esi stiprus, gyvenimo pakaustytas žmogus, bet buvo labai tavęs gaila, norėjau tau padėt viską išgyvent, bet nežinojau kaip... Pagaliau tu Vilniuj, pagaliau arčiau, matomės dažniau. Didžiuojuos tavim, kad sugebėjai atsikratyt savo didžiausio gyvenimo nuodo - alkoholio, kad pradėjai dirbti, svajoji apie mašiną, buto nuomą. Tikrai džiaugiausi, kad ištrūkai iš tave žudžiusio kaimo.
Vat dabar jau tavim žaviuosi. Vis dažniau norisi tave pamatyt, su tavim pabūt, pasišnekėt... Ir nebesvarbu apie ką... Pagaunu save žiūrinčią į tave kažkaip kitaip, nebe taip kaip anksčiau žiūrėdavau. Tas draugiškumas perėjo į kažką kitą, gal jau į susižavėjimą? Stovint prieš tave atkreipiu dėmesį į tavo lūpas, į rankas, o šypsena kokia graži... J Nejaugi svaigstu? Įsimylėjau? O tai kaip dabartinis vaikinas? Ką jam jaučiu? Savaime suprantama, kad jo jau seniai nebemyliu, ir net nesuprantu ar aš jį iš viso mylėjau. Su skausmu suprantu, kad einu ne tuo keliu. Ir vėl skyrybos? Žiauriai sunku... Užmirštu tave ir mėgaujuosi tik retais susitikimais su tavim, juk tu kuri sau kitą gyvenimą, kažkokią moterį susiradai, nors pats sakai, kad su ja tau irgi negerai, tu jos nemyli, būni su ja, kaip ir aš su juo...
Kartais susitinkam, pasišnekam. Ir štai darbo metu, tu parašai sms, kad turi 100 lt ir nori pasikviesti mane į pasimatymą! Aš žinoma džiaugiuosi, bet tikrai nieko nesitikiu, ryt vėl į darbą, anksti keltis... Kažkam iš bendradarbių prasitariau, kad einu į pasimatymą su „dėde“ (net nežinojau, kaip tave pavadint), visos draugiškai palinkėjo neprisidirbt, o aš jas durnėm išvadinau, nors širdelė keistai drebėjo J
Na va, pavakarieniavom, sužinojau, kad tu šiąnakt vienas, ruošiesi žiūrėt filmą, laukiu, kol pasikviesi ir mane. Laukiu. Laukiu.. Laukiu... Kur gi drąsa? Na kodėl nieko nesakai? Taip ilgai laukiau, jau susitaikiau su mintim, kad važiuosiu namo, bet vat kažkaip pati išdrįsau pasakyt, kad ir aš važiuoju pas tave J Mačiau, kad tavo reakcija kažkokia keista, lyg ir sutrikai, tiesiog tylėdamas užvedei mašinos variklį ir paklausei ar nenorėsiu alaus? Buvo keista! Niekad nemaniau, kad tu toks drovus…
Įsijungėm filmą. Tu prisėdai šalia ir mūsų kojos susilielė! O Dieve, per kūną nuvilnijo šiurpuliukų banga... Filmas baigiasi, tu siūlai eit miegot, nes man į darbą, o aš taip nenoriu, noriu dar pabūt su tavim, dar pasigėrėt šia naktim. Vis laukiu, kol apkabinsi, prisiglausi.
Pagaliau aš tavo glėbyje. Tu lieti mano plaukus, svaigstu iš pasitenkinimo. Jau švinta. Laukiu gal gi pagaliau pabučiuosi. Matau, kad nedrįsi žengti šio žingsnio. Jau 6 val.ryto. man tuoj reikės išeit. Nejaugi taip ir nepaliesiu tavo lūpų, juk jos turėtų būti tokios karštos, nejaugi nepajusiu tavo glamonių, juk jos turėtų būti tokios svaiginančios... Pasižiūriu į tave, mes taip arti vienas kito... Nebeištveriu, priartėju, tu žiūri į mane. Išdrįstu... Jaučiuosi neapsakomai, susijaudinimas susipina su laime ir dar kažkuo ko nesu niekada patyrus. Svaigulys užlieja iki pat pirštų galiukų. Bučiuojamės ilgai, atrodo amžinybę, bet laikas, mano priešas, plėšia mane nuo tavęs, laukia ilga darbo diena. Tu žiūri į mane, aš išdrįstu prasitart apie ateitį kartu. Pasakau tik: „Pabandom gyvenimą pradėt iš naujo, kartu.“ Bijojau tavo reakcijos, bet tu nudžiugai.
Visa ta diena atrodė lyg sapnas. Tik viena bėda. Vakare, turėsiu važiuot pas kitą ir pasakyt jam apie mūsų santykių galą. Ir prasidėjo baimės... Kaip išsisukt iš padėties neįskaudinus? Kaip greičiau viską baigt ir būt su tavim? O kaip reaguos į mūsų santykius mano šeima? O kaip tavo giminės? Juk aš dar snarglė... Tu jau suaugęs vyras, tarp mūsų 13 metų skirtumas. O jeigu aš nepatenkinsiu tavo lūkesčių? Tu įpratęs grįžęs po darbo rasti šiltą vakarienę, namai visada sutvarkyti, drabužiai švarūs... O aš gi paika mergiotė, klausau metalo ir lakstau po barus, tūsinuosi... Ar ilgai tu mane tversi? O gal po poros mėnesių liksiu viena? Dar tos mintys apie tavo praeitį... Juk buvai vedęs, turi 3 vaikučius... Vaje kiek prisigalvojau, mintys į galvą netelpa. Pradžioje buvau tokia pasimetus, kad net negalėjau susikaupti ties viena problema, todėl niekaip negalėjau rasti išeities iš visų tų mane kankinančių klausimų... Viskas tiesiog sukosi aplink, vienas klausimas vijo kitą. Didžiausia sumaištis kokią teko išgyventi.
Mačiau, kad tu matei mano dvejones dėl mūsų santykių. Mačiau, kad tau taip pat sunku. Tu galvojai, kad aš su tavim tik dėl gailesčio. Čia tu klydai. Jau tada žinojau, kad man lemta būti su tavim. Buvau laiminga, tik naujos pradžios baimė mane neramino. Nežinojau, kas manęs laukia, bet pagaliau sugebėjau susitvarkyt su savo baimėm. Tu pradėjai kalbėti apie vestuves. Buvau laiminga. O kai pasipiršai, galvojau, kad visai susprogsiu iš džiaugsmo. Norėjosi visam pasauliuj šaukti kaip aš myliu tave...
Po savo gimtadienio sužinojau, kad patojau. O vargeli... Juk nuo mūsų gyvenimo pradžios praėjo tik mėnuo. Tėvai nesakys nieko, savo gyvenimą tvarkausi pati jau nuo 16m., bet močiutė sužinojus man kaltūnus nuraus. Išsigandau beprotiškai. Negimdyti? Taip! Juk aš dar vaikas, kaip aš galėsiu rūpintis mažučiu vaikeliu? Labai dėl to pergyvenau, bijojau. Juk ir gyventi neturim kur. Buto nuoma tokia brangi... O dar tau su darbu nesiseka. Visai neturim pinigėlių...
Pagaliau padedama tavęs apsisprendžiu. Visą laiką svajojau apie nuostabią šeimą, nesvarbu, kad šeimoje trūks pinigėlių, valgysim ne patį geriausią maistą, nešiosim ne pačius geriausius drabužius, bet tai bus nuostabi šeima, kuri dalinsis visais vargais ir rūpesčiais, palaikys vienas kitą bet kokioj situacijoj. Ir tik su tavim tokią šeimą įsivaizdavau, tik tu turėtum būti mano ramstis keliaujant per šitą šaltą, pilną vargų, bet kartu ir nuostabų, nebepasikartosiantį gyvenimą.
Pagaliau pradėjau džiaugtis savo nėštumu. Auga pilvukas, auga ir mano meilė mūsų atžalėlei. Mūsų sūnelis bus ypatingas - pats nuostbiausias, pats mieliausias, pats protingiausias, pats pačiausias!J—
Nežinau, gal tai likimas, gal šiaip kažkas, bet esu labai laiminga ir dėkoju gyvenimui, kad turiu tave. Dabar esu įsitikinus, kad mano gyvenimas skirtas tik tau. Aš pasiruošus su tavim keliauti į patį pasaulio kraštą. Atiduodu tau save visą, stengsiuos suteikt tau pačias nuostabiausias pasaulyje akimirkas, apglėbsiu tave savo meile ir šiluma per pačias žvarbiausias žiemas ir užgriūsiančias bėdas. Tenoriu tavo pasaulį nuspalvoti pačiom gražiausiom spalvom. Mylėsiu tave kaip tik galima mylėti žmogų.
Žinau, kad viską ir taip žinai... Aš tik norėjau tau priminti...
MYLIU TAVE! Žinau, kad žinai! Tik norėjau dar kartelį priminti. J
Tada tu kažkur išnykai. Nemačiau tavęs labia ilgai, kai vieną dieną pasirodei ir paklausei, ar norėčiau būti tavo sūnaus Krikšto mama. Žinoma sutikau, juk buvau taip ilgai tavęs nemačius, buvo įdomu su tavim bendraut, sužinot kaip tu gyveni, kaip susiklostė tavo gyvenimas… Galvojau, kad esi laimingas, turi naują šeimą.
Pradėjom dažniau bendraut, vieną vasarą beveik visą prasėdėjau pas tave kaime. Tada supratau, kad nelabai tu ir laimingas. Mačiau, kad nemyli tos moters, kuri buvo šalia tavęs… Buvo gaila tavęs. Tik buvau per jauna, kad kažką galėčiau pakeist. Taip ir bėgo dienos, vis labiau tave pažinau, buvo įdomu bendrauti. Tu pasirodei jaunatviškas. Tau kaime tikrai buvo ne vieta, juk ten vieni alkoholikai ir gyvenimu nepatenkinti žmonės.
Štai aš jau dvyliktokė. Ruošiuos istorijos egzaminui. Netikėtai į duris du ilgi skambučiai J čia tu! Gaila, kad įkaušęs... Aš ramiai skaitau, o tu vis suki ratus aplink. Nu galvoju, kas gi tau yra, vis ateini, sakai, kad nori kažką pasakyt, bet nežinai kaip. Nu ir taip, ir taip... Pagaliau paėmei popieriuką ir parašei „Myliu tave. Ir ne platoniškai“ Aš tada taip ir nesupratau, ką tai reiškia, tik prisimenu, kad per 2005m. Kalėdas bandei mane pabučiuot, žinoma vėl neblaivus... Žinok vos atsispyriau. Po to įvykio ilgai galvojau ką tau jaučiu. Pasirodo, kad nieko. Arba gal nesupratau nieko. Tada buvau užsiėmus man labiau rūpimom dvasinėm problemom, turėjau vaikiną, su kuriuo santykiai nebuvo patys geriausi.
Ir vėl ilgas nesimatymo laikotarpis. Aš jau studentė. Sužinojau, kad tu likai vienas. Kartą paskambinai ir pasakei, kad mirė tavo trečias sūnelis. Visada žinojau, kad esi stiprus, gyvenimo pakaustytas žmogus, bet buvo labai tavęs gaila, norėjau tau padėt viską išgyvent, bet nežinojau kaip... Pagaliau tu Vilniuj, pagaliau arčiau, matomės dažniau. Didžiuojuos tavim, kad sugebėjai atsikratyt savo didžiausio gyvenimo nuodo - alkoholio, kad pradėjai dirbti, svajoji apie mašiną, buto nuomą. Tikrai džiaugiausi, kad ištrūkai iš tave žudžiusio kaimo.
Vat dabar jau tavim žaviuosi. Vis dažniau norisi tave pamatyt, su tavim pabūt, pasišnekėt... Ir nebesvarbu apie ką... Pagaunu save žiūrinčią į tave kažkaip kitaip, nebe taip kaip anksčiau žiūrėdavau. Tas draugiškumas perėjo į kažką kitą, gal jau į susižavėjimą? Stovint prieš tave atkreipiu dėmesį į tavo lūpas, į rankas, o šypsena kokia graži... J Nejaugi svaigstu? Įsimylėjau? O tai kaip dabartinis vaikinas? Ką jam jaučiu? Savaime suprantama, kad jo jau seniai nebemyliu, ir net nesuprantu ar aš jį iš viso mylėjau. Su skausmu suprantu, kad einu ne tuo keliu. Ir vėl skyrybos? Žiauriai sunku... Užmirštu tave ir mėgaujuosi tik retais susitikimais su tavim, juk tu kuri sau kitą gyvenimą, kažkokią moterį susiradai, nors pats sakai, kad su ja tau irgi negerai, tu jos nemyli, būni su ja, kaip ir aš su juo...
Kartais susitinkam, pasišnekam. Ir štai darbo metu, tu parašai sms, kad turi 100 lt ir nori pasikviesti mane į pasimatymą! Aš žinoma džiaugiuosi, bet tikrai nieko nesitikiu, ryt vėl į darbą, anksti keltis... Kažkam iš bendradarbių prasitariau, kad einu į pasimatymą su „dėde“ (net nežinojau, kaip tave pavadint), visos draugiškai palinkėjo neprisidirbt, o aš jas durnėm išvadinau, nors širdelė keistai drebėjo J
Na va, pavakarieniavom, sužinojau, kad tu šiąnakt vienas, ruošiesi žiūrėt filmą, laukiu, kol pasikviesi ir mane. Laukiu. Laukiu.. Laukiu... Kur gi drąsa? Na kodėl nieko nesakai? Taip ilgai laukiau, jau susitaikiau su mintim, kad važiuosiu namo, bet vat kažkaip pati išdrįsau pasakyt, kad ir aš važiuoju pas tave J Mačiau, kad tavo reakcija kažkokia keista, lyg ir sutrikai, tiesiog tylėdamas užvedei mašinos variklį ir paklausei ar nenorėsiu alaus? Buvo keista! Niekad nemaniau, kad tu toks drovus…
Įsijungėm filmą. Tu prisėdai šalia ir mūsų kojos susilielė! O Dieve, per kūną nuvilnijo šiurpuliukų banga... Filmas baigiasi, tu siūlai eit miegot, nes man į darbą, o aš taip nenoriu, noriu dar pabūt su tavim, dar pasigėrėt šia naktim. Vis laukiu, kol apkabinsi, prisiglausi.
Pagaliau aš tavo glėbyje. Tu lieti mano plaukus, svaigstu iš pasitenkinimo. Jau švinta. Laukiu gal gi pagaliau pabučiuosi. Matau, kad nedrįsi žengti šio žingsnio. Jau 6 val.ryto. man tuoj reikės išeit. Nejaugi taip ir nepaliesiu tavo lūpų, juk jos turėtų būti tokios karštos, nejaugi nepajusiu tavo glamonių, juk jos turėtų būti tokios svaiginančios... Pasižiūriu į tave, mes taip arti vienas kito... Nebeištveriu, priartėju, tu žiūri į mane. Išdrįstu... Jaučiuosi neapsakomai, susijaudinimas susipina su laime ir dar kažkuo ko nesu niekada patyrus. Svaigulys užlieja iki pat pirštų galiukų. Bučiuojamės ilgai, atrodo amžinybę, bet laikas, mano priešas, plėšia mane nuo tavęs, laukia ilga darbo diena. Tu žiūri į mane, aš išdrįstu prasitart apie ateitį kartu. Pasakau tik: „Pabandom gyvenimą pradėt iš naujo, kartu.“ Bijojau tavo reakcijos, bet tu nudžiugai.
Visa ta diena atrodė lyg sapnas. Tik viena bėda. Vakare, turėsiu važiuot pas kitą ir pasakyt jam apie mūsų santykių galą. Ir prasidėjo baimės... Kaip išsisukt iš padėties neįskaudinus? Kaip greičiau viską baigt ir būt su tavim? O kaip reaguos į mūsų santykius mano šeima? O kaip tavo giminės? Juk aš dar snarglė... Tu jau suaugęs vyras, tarp mūsų 13 metų skirtumas. O jeigu aš nepatenkinsiu tavo lūkesčių? Tu įpratęs grįžęs po darbo rasti šiltą vakarienę, namai visada sutvarkyti, drabužiai švarūs... O aš gi paika mergiotė, klausau metalo ir lakstau po barus, tūsinuosi... Ar ilgai tu mane tversi? O gal po poros mėnesių liksiu viena? Dar tos mintys apie tavo praeitį... Juk buvai vedęs, turi 3 vaikučius... Vaje kiek prisigalvojau, mintys į galvą netelpa. Pradžioje buvau tokia pasimetus, kad net negalėjau susikaupti ties viena problema, todėl niekaip negalėjau rasti išeities iš visų tų mane kankinančių klausimų... Viskas tiesiog sukosi aplink, vienas klausimas vijo kitą. Didžiausia sumaištis kokią teko išgyventi.
Mačiau, kad tu matei mano dvejones dėl mūsų santykių. Mačiau, kad tau taip pat sunku. Tu galvojai, kad aš su tavim tik dėl gailesčio. Čia tu klydai. Jau tada žinojau, kad man lemta būti su tavim. Buvau laiminga, tik naujos pradžios baimė mane neramino. Nežinojau, kas manęs laukia, bet pagaliau sugebėjau susitvarkyt su savo baimėm. Tu pradėjai kalbėti apie vestuves. Buvau laiminga. O kai pasipiršai, galvojau, kad visai susprogsiu iš džiaugsmo. Norėjosi visam pasauliuj šaukti kaip aš myliu tave...
Po savo gimtadienio sužinojau, kad patojau. O vargeli... Juk nuo mūsų gyvenimo pradžios praėjo tik mėnuo. Tėvai nesakys nieko, savo gyvenimą tvarkausi pati jau nuo 16m., bet močiutė sužinojus man kaltūnus nuraus. Išsigandau beprotiškai. Negimdyti? Taip! Juk aš dar vaikas, kaip aš galėsiu rūpintis mažučiu vaikeliu? Labai dėl to pergyvenau, bijojau. Juk ir gyventi neturim kur. Buto nuoma tokia brangi... O dar tau su darbu nesiseka. Visai neturim pinigėlių...
Pagaliau padedama tavęs apsisprendžiu. Visą laiką svajojau apie nuostabią šeimą, nesvarbu, kad šeimoje trūks pinigėlių, valgysim ne patį geriausią maistą, nešiosim ne pačius geriausius drabužius, bet tai bus nuostabi šeima, kuri dalinsis visais vargais ir rūpesčiais, palaikys vienas kitą bet kokioj situacijoj. Ir tik su tavim tokią šeimą įsivaizdavau, tik tu turėtum būti mano ramstis keliaujant per šitą šaltą, pilną vargų, bet kartu ir nuostabų, nebepasikartosiantį gyvenimą.
Pagaliau pradėjau džiaugtis savo nėštumu. Auga pilvukas, auga ir mano meilė mūsų atžalėlei. Mūsų sūnelis bus ypatingas - pats nuostbiausias, pats mieliausias, pats protingiausias, pats pačiausias!J—
Nežinau, gal tai likimas, gal šiaip kažkas, bet esu labai laiminga ir dėkoju gyvenimui, kad turiu tave. Dabar esu įsitikinus, kad mano gyvenimas skirtas tik tau. Aš pasiruošus su tavim keliauti į patį pasaulio kraštą. Atiduodu tau save visą, stengsiuos suteikt tau pačias nuostabiausias pasaulyje akimirkas, apglėbsiu tave savo meile ir šiluma per pačias žvarbiausias žiemas ir užgriūsiančias bėdas. Tenoriu tavo pasaulį nuspalvoti pačiom gražiausiom spalvom. Mylėsiu tave kaip tik galima mylėti žmogų.
Žinau, kad viską ir taip žinai... Aš tik norėjau tau priminti...
MYLIU TAVE! Žinau, kad žinai! Tik norėjau dar kartelį priminti. J
